Pradžiai šiek tiek istorijos
D. Britanijos komanda BRM buvo įkurta 1945 m. Komandos savininkai buvo sau iškėlę tikslus sukurti tokį lenktyninį automobilį, kuris galėtų sudaryti rimtą konkurenciją tuo metu dominavusiems italų gamintojams "Maseratti", "Alfa Romeo", "Ferrari".
Tačiau ne viskas buvo taip paprasta, net ir tais laikais be rimto finansinio užnugario, buvo sunku tikėtis gerų rezultatų, o ir remėjus pritraukti sekėsi sunkiai. Formulė 1 čempionate BRM debiutavo 1951 metais D. Britanijos DP su Type 15 automobiliu,
komandos istorija tęsėsi iki 1977 m. Italijos DP. Tačiau gana ilgą laiką komandai nesisekė pasiekti gerų rezultatų, pirmos laimėtos lenktynės buvo 1959 metais Olandijos DP (pilotas J. Bonier). 1954-1970m laikotarpiu oficialus komandos pavadinimas pakeistas į "Owen racing organisation" (pagrindinis remėjas, pramonininko A. Oweno įmonių grupė).
Vėliau dar kelis kartus keitėsi rėmėjai, tad kartu keitėsi ir oficialūs pavadinimai: 1970 -1971 Yardley team BRM.
1972-1974 Marlboro BRM
1974-1977 Team Motul BRM.
Iš viso dalyvavo 208-iuose etapuose, tačiau prie starto linijos stojo 197 kartus, 11 kartų nesikvalifikavo. Iškovojo 17 pergalių, o 1962 m. čempionų titulus pilotų (Graham Hill) ir konstruktorių įskaitose.
Be G. Hill'o BRM komandai atstovavo dar keletas garsių pilotų-Mike Hawtorn, John Surtees, Maurice Trintingnant, Clay Regazzoni, Pedro Rodriguez, Jackie Stewart, Jo Siffert, Niki Lauda ir kt. Viso pelnyta 537,5 taško. 7-o deš. pabaigoje, 8-o deš. pradžioje, komandos forma vėl ėmė blogėti, ko pasekoje A. Owenas atsisakė toliau remti komandą, tai buvo pabaigos pradžia, nors ir buvo pasirašinėjamos sutartys su kitais remėjais, tačiau pergalių vis mažėjo, paskutinis laimėtas etapas buvo 72' Monako DP (J.P Beltoise).
Galų gale dėl organizacinių nesklandumų buvo nespėta sukurti ir tinkamai išbandyti 77' metų bolido, ko pasekoje visas sezonas praėjo veltui ir po Italijos DP BRM komanda buvo išformuota. Per visą dalyvavimo F-1 čempionate laikotarpį komanda, su trumpalaike išimtimi, savo boliduose naudojo savo konstrukcijos variklius, pradžioje tai buvo 1,5 l V16, kiek vėliau (1952-1956 metais) buvo naudojamas linijinis 2,5 l 4 cilindrų motoras, vėliau bendradarbiauta su "Lotus" ir pereita prie Coventry-Climax motorų, jų dėka ir buvo iškovota pirma pergalė, bei vieninteliai čempionų titulai. Vėliau keičiantis techniniam reglamentui buvo naudojami 1,9l ir 2,1 l V8 savos konstrukcijos varikliai. 1966 metais buvo galima naudoti 3,0 l atmosferinius arba 1,5 l turbininius motorus. BRM inžinieriai pasuko eksperimentų keliu ir sukūrė netradicinį V tipo, bet į vieną bloką horizontaliai sujungė du 8-ių cil. (flat type) variklius su bendru alkūniniu velenu.
https://www.youtube.com/watch?v=xFl5wXpAMSA
Variklis gavosi sunkus, su aukštu svorio centru ir kas blogiausia itin nepatikimas, bolidai 66'-67' sezonais dėl variklių gedo beveik kiekvienose lenktynėse, todėl 1968 metų sezonui buvo sukurtas naujas- 3,0 l V12 motoras.
Mano dėmesį patraukė 67' sezono J. Stewart'o D. Britanijos etape vairuotas BRM "nevykėlis" P83 su H16 varikliu. Šiaip pats bolidas nėra kažkuo išskirtinis, tačiau jo variklis atrodo įspūdingai, tai ir pastūmėjo mane imtis šio modelio. Konstrukciškai jis beveik toks pats kaip ir prieš tai mano darytas Ferrari 158, tiesa čia ant kėbulo yra šiek tiek daugiau detalių. Kol kas padaryta nosis. naudoju kiek kitokį popierių, kurį po išklotinių spausdinimo užpurškiau lako sluoksniu, kad nesigadintų rašalas.
Taigi, kol kas tiek
taigi vis dar krapštausi prie motoro:
. Beje klausimėlis, jei protektoriaus juostą prieš susukant į apskritimą, paklijuot vienu sluoksniu popieriaus ar kartono, gal tada gaminant padangą, pavyktų labiau išlaikyti apskritimo formą ir tada nebūtų tokių neatitikimų tarp protektoriaus ir padangos šonų?