Buvo tokia prancūzų dainininkė Amanda Lear, išleidusi 1979 m. albumą „Never Trust a Pretty Face“. Geras, nostalgiškas albumas... daili atlikėja. Sakytumėt, kas čia bendro su Leclerc-u? Gal ne su juo, o su Revell rinkinių vikšrais. Darbas su jais labai jau atitinka disko pavadinimą. Atrodo gerai, bet pasitikėt tiek jais, tiek gamintojo instrukcija aklai nevalia! Reikia jungt savo nuspėjimus ir matavimus-skaičiavimus.
Jau ne kartą prakaitavau ties Revell-io vikšrais. Pagrindinė problema (vokiečiai nebūt taupi nacija) - pačių vikšrų duota rinkinyje tiek, kad dantis sukandęs galėtum „imituot“ uždarą vikšrų grandinę. Apie tokius dalykus, kaip vientisumas ar prakibimas, jau svajot nelabai ir verta, o tempt šildant - labai jau didelė rizika viską prarast. Žinoma, būna išimčių, M-48 šokiravo tuo, kad susiskaičiavus vikšrus - jų pasirodė žymiai daugiau nei reikia. Nu, tada „kortos ir nuėjo“, tik užlūžo kitame etape - dvigubi prototipe ratai - rinkinyje didžiuliai viengubi volai (reikėjo konstruot įrankį, pjaut, žodžiu įdomusis košmaras). Kitas nelabai malonus faktas - paskutiniuose modeliuose Revell-is pameta ankstesniųjų modelių ažūriškumą. Geri atsiliepimai apie Koenig tigrą ir labai prasti apie T-80 (jausmas, kad ne vikšrai, o suklotos lentos
).
Na, bet ką jau čia - atsiminimų vakarėlis?
Gal labiau pareikim prie temos.
Pristatydamas konkretų modelį, paruošiau trumpą referatą, kaip, mano manymu, lengviau ir sėkmingiau įvykdyt šią pakankamai keblią važiuoklės surinkimo operaciją.
Pati pirma ir svarbiausia taisyklė: niekuomet
negalima klijuot prie korpuso VISŲ važiuoklės ratų iš karto (kaip dažniausia rekomenduoja gamintojas). Ratus suklijuojame tarpusavyje, ir prie korpuso klijuojam tik darbinius ir atraminius ratus. Vedančiuosius ir „tinginius“ paliekame laisvėje - su jais dirbsime individualiai.
Darbiniai ir atraminiai ratai klijuojami, maksimaliai išlyginami visomis plokštumomis, paliekami
gerai išdžiūti.
Turim kelias dienas darbui su vedančiaisiais ir „tinginiais“. Tarpusavyje juos klijuojam
labai tiksliai, nes dalies milimetro paklaida duos „kreivį“ (koks „politiškas“ terminas - mano sugalvotas) visoje vikšrų tvarkoje. Teisingiam suklijavimui padės kalibravimas ant ilgo ištisinio vikšro segmento. Kuomet klijai ima stingt - uždedu vedantįjį ant šios detalės ir kiek pavažinėjame pirmyn-atgal kaip bėgiais. Tai kažkiek pakoreguoja ir patiesina dantų padėtį. Jei viskas tvarkoj - laukiam klijų išdžiūvimo.
Tuomet imamės vikšrų klijavimo į vietas. Kadangi šio modelio važiuoklę klijavau savaitgalį, išvykęs be fotoaparato, tad etapiškumui teko prakaituot piešiant schemas. Atleiskit, sekantį kartą būsiu apdairesnis.
Taigi etapas 1:
Schemos kairiajame piešinyje pavaizduotas „tinginys“
realiai apklijuojamas 4 vnt. viengubų vikšrų (det.15) - čia sveikas protas nesutinka su gamintojo nurodymais. Kodėl? Nuspėjant vietą, kurią užimtų 5 viengubi vikšrai nesunku nuspėt, kad jų bus smarkiai per daug ir jokios logiškos vikšrų krypties nesigaus.Schemelėje, deja, pavaizduota kitaip, nes techniškai buvo sunku atkartot realią padėtį.
Dar viena svarbi pastaba
- pagal prototipo nuotraukas būtina sutikrinti vikšrų kryptį, kad po to nebūtų „atbuli batai“, arba „batai ant vienos kojos“. Būkim įdėmūs.
Dešinėje esantis piešinukas - prie pakliuojuotų vikšrų prijungiam trumpąjį 5 detalių vikšrų segmentą (det.12). Pridėję visą mazgą prie korpuso - koreguojam vikšrų kryptį į pirmuosius darbinius ratus.
Analogiški veiksmai su vedančiaisiais ir 5 vnt. viengubų vikšrų ir trumpasis segmentas (det.14) - čia viskas lyg ir pagal gamintojo nurodymus.
Užsiimam rimtu darbu - klijų džiovinimu. Morališkai ruošiamės kitam etapui, prakaituojam, galvodami, ar gausis uždaras ciklas, ar ne
Etapas 2:
Kaip pats patyriau ir rekomenduoja daugumas modeliuotojų-korifėjų, važiuoklė surinkinėjama nuo apačios ir vidurio.
Taigi prie darbinių ratų, centruojant, klijuojama ilgesnysis vikšrų segmentas (det.13). Klijuojama taip, kad iš abiejų pusių liktų atstumas, kurį užima vienas kiek pakreiptas viengubas vikšrų segmentas.
Priartėjom prie etapo, kuomet pakliuojam ir pirmame etape pagamintus mazgus. Klijuojam juos prie korpuso
ir iš karto einam prie sekančio etapo.
Etapas 3:
Į paliktąsias vietas klijuojam po vieną viengubą vikšro segmentą (nuotraukoje - 2) , kiek „užapvalinant“ jungimo vietą. Galutinai suvedam visų vikšrų kryptis.
Matoma pabaiga
Finišo tiesioji
Etapas 4:
Palaukėm, kol viskas dailiai susiklijavo ir pasigardžiavimui priklijuojame likusįjį ilgąjį vikšrų segmentą (det.11). Viskas sėkmingai sutapo, tarpai pakenčiami, minimalūs, kuriuos ir taip dengs ekranai. Žodžiu - viskas tvarkoj, o mano patarimais naudokitės į valias
Gyvai surinktos važiuoklės foto galit pamatyt ankstesniuose pranešimuose
. Gruntuos, lakuos ir konservuos tik „demain ou après-demain“(pr.) - rytoj arba poryt.
Man labiau patinka metalo spalvą daryti jau po visų nudažymų, nes gali gautis tarpose ir nišose metalo spalva, ko negali būti, dažant pagal tavo technologiją. 
naudingas dalykas.