Perskaičiau PzKpfw72
nulinkintą straipsnį ir visai patiko. Ir labai patiko vienas komentaras-citata, kurį sau leisiu perkopijuot pilnai:
В России произошла страшная селекция. Сперва уехали/убиты белая армия и интеллигенция, затем репрессированы/убиты мыслящие и честные, дальше погибли смелые, первыми поднявшись из окопов, потом опять репрессии/расстрелы, разврат застоя, и вновь иммиграции лучших волна за волной... в сухом остатке - потомки выживших/прижившихся стукачей и вертухаев, шариковы... и Власть России их точное отражение, копия, матрица. Иосиф Бродский Liūdna, bet, ko gero, daugeliu atvejų panašu į teisybę.
O dėl Ukrainos - apskritai vėl gi reiktų žvelgt plačiau. Tai daugiakalbė šalis, su sudėtinga ir permaininga istorija. Per paskutinius 1000 metų kiek skirtingų užkariautojų ir valdytojų ją dalinosi? Tad ir ne stebėtina, kad ir šiuo metu vienos valstybės atskiri regionai yra tokie skirtingi.
Krymo klausimas. Kodėl žiūrėti taip siaurai (<...>Россия очень вовремя подсуетилась,что бы
вернуть себе Крым<...>)? Krymą Rusijos imperija
nukariavo tik 1783 m., prieš tai čia gyveno penki šimtai metų atgal atsikrausčiusių totorių palikuonys, dar anksčiau prieš tai - dar kiti. Pirmus kultūringus miestus, kaip mes juos suprantame, įkūrė senovės graikai. Tad sąvoka
вернуть себе yra slidoka.
Aišku, žiūrint tik į dar gyvų veteranų atmintį, kurie prisimena, kaip, gimę Sovietų Rusijoj, netikėtai nuo 1954 remiantis ekonomine/administracine logika tapo pavaldūs Kijevui, o galiausiai - Ukrainai kaip valstybei,
sugrįžimas turi prasmę. Įvertinus dar papildomai tai, kad taikiai (baltai ir pūkuotai) Rusijai gyvybiškai svarbūs ir būtini gatavi įtvirtinti Juodosios jūros uostai, kur galima laikyti taikius raketinius desantinius karinius laivus apsigynimui nuo Gruzijos, Rumunijos, Bulgarijos, Turkijos agresorių, Krymo
sugrįžimas taip pat turi prasmę. Susidarius tokiam fonui, kur toli esančiai Kijevo valdžiai paskutinius 20+ metų labiausiai rūpėjo asmeninės aukso ir grynųjų atsargos, su minimaliomis investicijomis į reikiamus žmones ir nesudėtingu kryptingu informacijos srautu, visai nesunku ir suorganizuoti
sugrįžimą valdžios Kijeve keitimosi nežinomybės kontekste. Ar vietiniams, galimai (ne)balsavusiems įtartinai mikliai suorganizuotame referendume dėl
sugrįžimo, bus geriau - va toks turėtų būti esminis klausimas. Paprasti rusai kaip nevažiavo niekada į Krymą atostogauti, taip ir nepradės važinėti, o kalbant apie užsieniečius - jei nors truputį jų iki šiol buvo, tai artimiausius kelis metus jų visai nebus.Iš kitos pusės, būsiu gal ciniškas, bet pagalvojus ar labai daug prarado centrinis Kijevas "pabėgus" probleminiam Krymui - turbūt nelabai, jei nevertinti psichologinių ir politinių pasekmių. Kaip ir Rusijos valdžiai tai dar vienas visai nereikalingas galvos skausmas (neskaitant trumpalaikių reitingų prieaugio), kurio išlaikymui reikės pastoviai kišti neaišku kur papuolančias dideles sumas.
Ukrainos valdžios pasikeitimas. Revoliucija ar maištas jei norit. Paprastai, normaliose šalyse, valdžios keičiasi be barikadų, užmuštų mitinguotojų ir degančių policininkų (arba nesikeičia, jei visiems gyventojams daugmaž gerai, pvz. JAE). Ar normalioj valstybėj už tyčinius nusikaltimus teistas asmuo ir jo
chebra turėtų daug šansų tapti pagrindiniais? (jei sakysit, kad tai tik gandai ir dezinformacija - manau, kad nebūna dūmų be ugnies, visai iš niekur gandai neatsiranda) Deja, taip jau nutiko, greičiausiai todėl, kad, pasak kažkurių ekonomistų, maždaug 1990 m. (tiksliai nepamenu) Ukrainos BVP truputį viršijo Lenkijos, o šiuo metu progresavo į dukart mažesnį. Ar normalu, kad
pagrindiniam ir jo chebrai apribojus asmeninius poreikius 2013 priešpaskutiniame ir paskutiniame ketvirtyje (prasidėjus masiniams protestams) visos šalies BVP deficito nuosmukis sumažėjo keletu procentų? Ar normalu, kad kartais dingta ar sumušamas koks žurnalistas, kuris apie valdžią "neteisingai" rašo? Buvo klausimas kam buvo reikalinga revoliucija. Plačia prasme - dėl permainų siekio, t.y. geresnio gyvenimo noro (tinka tiek politikams tiek paprastiems žmonėms). Arčiau vakarinių sienų gyvenantys žmonės manau matė kaip gyvena už sienos ir matė galimybę, kad gal bus galima laisviau važiuoti užsidirbti į tą pusę, kur moka geriau ir kur galima pragyvent geriau, nei gimtam krašte (ar toks noras yra sveikos ekonomikos šalies gyventojų ypatybė?) ir staiga
pagindinis nusprendžia kitaip ir niekam normaliai bei suprantamai nepaaiškina kodėl. Bet ar normalioj šaly kas nors leistų mitinguotojams ginkluotis? t.y. ar tinkamai dirbanti teisėsauga nepastebėtų
bendraminčių būrelio su ginklais? O prieš žmones su ginklais/molotovais pastatytų paprastus policininkus tik su skydais? Plius dar neaiškius trumpai kirptus treninguotus
marozus pasamdytų ir atvežtų pasimušti? Manyčiau, kad normalioj ir sveikos ekonomikos šalyje niekas su akmenim neitų mitinguot (neskaitant nedidelio kiekio nuotykių ieškotojų), kaip ir teisinėje valstybėje chuliganai negalėtų dirbti kartu su policija. Apskritai, protingos valdžios šalyje (demokratinėje ar juolab nedemokratinėje) niekas neleistų sostinės centre mėnesius statyti barikadų, vienaip ar kitaip klausimas būtų sprendžiamas. O šiuo atveju - toks įspūdis, kad valdžiai viskas buvo
dzin. Svarbu asmeninės aukso atsargos kaupiasi ir gyvenimas gerėja. Tad ir turim būtinas sąlygas revoliucijai - nepateisintas žmonių viltis, skurdą ir idiotišką valdžią. Pridėkim dar vieną kitą radikalą ar, tiesiai tariant, ligonį su automatu, dar kokį kažkam dirbantį provokatorių ir turim ką turim - revoliuciją su ginklais. Rezultatas - valdžios pasikeitimas, kuris ne visiems patinka, o kai kam ir skausmingas (asmeninės aukso atsargos juk sunkios, jei toli bėgti
). Tiems gyventojams, kurie abejoja, mažai domisi ar kažką praleido, parodžius vieną kitą kryptingą reportažą turim visuotinius neramumus. Paprasta.
Kalbos apie gerai organizuotus ir apmokytus šimtininkus - žiauriai juokinga, jei nebūtų graudu. Sutinku, šalyje, kur privaloma karinė tarnyba berods buvo iki 2013 rudens, didžioji dalis vyrų kažkokį supratimą apie kariavimą gali turėti. Dar kažkas gal turi pomėgį ginklams ar mėgti pašaudyti, medžioti, dalyvauti visokiuose šaulių, savanorių ir kt.
būreliuose, bet nebūtinai visi tokie mėgėjai susirinks daryti revoliucijos. Be to, per kelis mėnesius gyvenimo aikštėje laiko susipažinti ir išsiskaičiuoti, pasitreniruoti drausmės buvo. Turiu prisipažinti, vasarį metu būdamas prie kompiuterio didžiąją laiko dalį skyriau žiūrėjimui visokiausių transliacijų ir įrašų iš "veiksmo" vietos. Žydri, statybininkų, ledo ritulininkų šalmai, sintetinė degi apranga, a'la kamufliažinės striukės, savadarbiai skydai - juokinga. Bet jei dar internete yra - pvz. siūlau susirasti youtubėj apie 50 min. trukmės nenutrūkstamą įrašą, kur
gerai apmokyti ir organizuoti neginkluoti žmonės su faneriniais ar skardiniais (iš kelio ženklų) skydais, plastmasiniais ryškiais šalmais lėtai sėlina atvira vieta kylančia gatve ir pašaunami vienas po kito, likę sveiki sustoja ir bando slėptis už medžio keliese, tada ateina kiti ir vėl viskas kartojasi. Va čia bus graudu. Kažkiek į organizuotą panašus tik sužeistųjų išnešimas. Šiek tiek mačiau ir kitų įrašų, kur matyti šiokia tokia mėgėjiška minios judėjimo organizacija ir valdymas (pirma kas nors padegama, dūmams pridengiant atstumiama barikada, tada tas pats kartojasi). Organizuoto šaudymo nemačiau, nors buvo atskirų nepilnapročių, aiškiai pozuojančių su oriniais ar medžiokliniais ginklais. Be to, žiūrint į aukų skaičius -
organizuoto ir apmokyto šaudymo atveju manau ne toks nukentėjusių policininkų skaičius būtų. O kas juokingiausia iš šios legendos – pasirodo, mano vestuvių balius vyko įstaigoje, garsioje kaip Maidano smogikų rengimo centras Trakų rajone (pasak piervyj baltyjskij ar pan. tokia šios įstaigos tikroji paskirtis).